Jacqueline Susann esė „Mano knyga nėra purvina“.

Prieš penkiasdešimt metų Jacqueline Susann paskelbė Lėlių slėnis, knyga apie valdžią, pinigus, įžymybes ir priklausomybę nuo narkotikų, kuri ir toliau bus vertinama kaip viena novatoriškiausių ir ikoniškos septintojo dešimtmečio akimirkos, taip pat kinematografinė transporto priemonė, kuri Patty Duke ir Sharon Tate iškeltų į didelį ekraną žvaigždingumas. Bet tada, Lėlės– kuris iki šiol parduotas daugiau nei 31 milijonas kopijų – buvo laikomas „šiukšmingu“, „sausu“ ir, remiantis 1966 m. Laikas žurnalas, „nešvari mėnesio knyga“. Atsakydama į tai, Susann parašė šį niekad nematytą esė „Mano knyga yra Ne Purvinas“, kuri atrodo taip pat įžvalgi, kaip ir jos romanas šiandien. Perskaitykite jį visą žemiau ir pasiimkite 50-mečio leidimą Lėlių slėnis liepos 4 d. (galima užsisakyti iš anksto, 19 USD; amazon.com).

Žmonės dažnai painioja žodžius laukinis ir purvinas. Smurtas ir purvinas. Man kažkas išspausdinto yra nešvarus tik tada, kai jis naudojamas dėl sudėtingų priežasčių... jei jis įterpiamas be būtinybės plėtoti personažą ar siužetą.

Viduje nieko nėra Lėlių slėnis kad yra purvinas. Laukinių skyrių gausu. Yra smurto ir kartais šoko. Tačiau šou verslo pasaulis yra viena sunkiausių kovos arenų. Kiekviena žvaigždė yra akimirkos gladiatorius. Ar suprantate, kad kiekviena nuotrauka, kurią matote, kiekvienas Brodvėjaus šou, kiekvienas aktorius ar aktorė, pelniusi balus, yra dešimt tūkstančių atlikėjų, kurie bandė atlikti tą pačią vietą ir pralaimėjo? Ir tada panagrinėkime keletą išrinktųjų. Joks Oskaras nėra nuolatinis. Visada skamba: „Ką tu padarei pastaruoju metu? Tarp dviejų atlikėjų nėra normalių berniuko ir merginos santykių; abu kovoja, kad išeitų geriausiai. Antram geriausiems šou versle laiko nėra. Vyras stengiasi tapti banko prezidentu. Jis tai padarė. Advokatas dirba į viršų ir turi dideles advokatų kontoras. Jis tai padarė. Žvaigždė daro ją didelę nuotraukoje. Jis arba ji tai padarė... už tą paveikslą. Tą sezoną. Dvi blogos nuotraukos ir geras Čarlis. Į areną įvedamas naujas gladiatorius. Karalius miręs. Tegyvuoja Naujasis karalius.

Tai verslas, kai kiekviena gimtadienio torto žvakė tampa vinimi į karstą moteriai žvaigždei. Mes gyvename jaunystės amžiuje. Mes gyvename pasaulyje, kuriame moteris yra „už kalno“ trisdešimties, filmų pasaulyje.

Skamba gana žiauriai... gana šokiruojantis. Tai tiesa. Ir aš apie tai rašau Lėlių slėnis. Visa tai yra: laukiniai, šokiruojantys, nesąžiningi, bet ne nešvarūs!

Jei taip yra, sakytumėte, kodėl tiek daug jaunų merginų keliauja į Kaliforniją su didelėmis viltimis? Jie ateina kiekvienais metais, jaunos gražuolės, užpildytos kriaušės formos balsėmis, kurias išmoko iš vietinių dramos mokytojų. Pusė jų tampa padavėjomis be krūtinės. Pusė jų baigiasi Lėlių slėnis.

Tai yra šou verslo profesinis pavojus. Nardytojas žino, kad gali susidurti su rykliu ir prarasti koją. Tačiau kasdien atsiranda vis daugiau nardytojų. Dangaus naras žino, kad vieną dieną jo parašiutas gali neatsidaryti, bet mes turime dangaus narų. O profesionalus futbolininkas žino, kad gali susilaužyti nugarą, kojas, netekti dantų ir net patirti smegenų pažeidimą. Vis dėlto kiekvienais metais, gražūs jaunuoliai, kovoja, kad pasiektų šią garbę.

Galbūt viskas, kas turi galimybę pasiekti viršūnę, turi savo pavojų. Galbūt verta pasinaudoti galimybe pasiekti Everesto viršūnę. Devyniasdešimt devyni procentai pasaulio pasveria galimybes ir nusprendžia pasirinkti vidurio kelią. Ačiū Dievui. Mums reikia mamų ir mokytojų bei naudingų nuostabių piliečių. Jie sudaro mūsų tikrąją civilizaciją. Bet kas iš to vieno procento? Besišypsantis berniukas, kuris tampa prezidentu ir nugriaunamas neįmanomu tolimu šūviu Teksase? Prezidentas, kuris eina pareigas ir yra atviras pastaboms apie kiekvieną savo šeimos atėjimą ir išėjimą, kuris turi parodyti pasauliui savo tulžies akmenų operaciją, kad akcijų rinka būtų tvarkinga. Išgąsdintas širdies smūgis sukeltų paniką. Tulžies pūslė...gerai...einu. Kino žvaigždė tampa „akimirksniu honoraru“, o paskui ją iškart įžeidinėja gerbėjai.

Jei žmogus rašo apie karą, apie mūšius, negali rašyti tik apie ryškias uniformas, būgnų riedėjimą, pergales. Yra purvas ir gleivės, amputacijos ir gangrena. Bjaurus... šokiruojantis... bet tiesa.

Ir parašiau Lėlių slėnis– kaip moteris šou versle pasiekia Everesto viršūnę. Ne visos moterys ten viršuje neranda Lėlių slėnio. Visi prezidentai nėra nužudyti. Bet praradome keletą.

Žinoma, Lėlių slėnis yra romanas. Tai daro tai fikcija. Tačiau gera fantastika turi tiesos žiedą. Ir tiesa ne visada surišta į gražias pakuotes. Mano gladiatoriai Lėlių slėnyje yra žmonės, o ne supervyrai ar moterys. Jie turi savo ydų, silpnybių, kai kurie iš jų būna sutriuškinti mūšyje arba sumušti, ir aš parodau vidinių mūšių aštrumą. Štai kaip yra. Štai kaip aš tai matau. Grubus, taip. Laukinis, tu lažiniesi. Bet ne purvinas...