Ne taip seniai buvo laikas, kai Amy Tan skaitė pranešimą universitete ir priėmime po to vienas iš mokyklos geradarių paklausė jos, kiek laiko ji bus mieste, kol grįš į Kinija. „Buvau apstulbusi“, – sakė ji. „Jis manė, kad kadangi aš atrodau kinietė, priklausau Kinijai“. Tanui, gyvenančiam San Franciske, tai buvo nežinojimo aktas, kuris, deja, yra pernelyg įprastas.
Po COVID-19 pandemijos toliau smarkiai daugėja smurto ir rasistinių veiksmų prieš Azijos Amerikos ir Ramiojo vandenyno salų gyventojų (AAPI) bendruomenę. „Žmonės iš tikrųjų mano, kad Azijos amerikiečiai atnešė šią pandemiją į JAV, ir jūs negalite naudotis priežastimi, kai kas nors yra nusiminęs ir nori kaltinti“, - sako Tanas. Susidurti su neteisybe tiek išorėje, tiek savo bendruomenėje yra kažkas tokio Niujorko laikas bestselerių autorius aptaria PBS Amerikos meistrai dokumentinis filmas Amy Tan: Neplanuoti memuarai, kuris dabar išleistas.
Taip pat verta dėmesio? Ji yra grupės su kolega autoriumi Stephenu Kingu dainininkė.
Stiliuje: Kaip susitvarkėte su šiuo metu visoje šalyje augančia anti-Azijos neapykanta?
Amy Tan: Atsižvelgiant į tai, kad azijiečių populiacija šioje šalyje yra didesnė nei bet kada anksčiau, manytum, kad baimės ir pasipiktinimo būtų mažiau. Nuolatiniai, priešiški protrūkiai rodo esminį noro suprasti kitas kultūras ir požiūrius stoką. Esu ilgametis Azijos Ramiojo vandenyno fondo narys, kuris prašo [San Francisko] įlankos srities įmonių skirti pinigų solidariai su AAPI [Azijos Amerikos Ramiojo vandenyno salų gyventojais]. Siekiame rasti geresnių būdų pranešti apie neapykantos nusikaltimus. Daugelis iš mūsų susiduria su pravardžiavimu ir nieko nedarome. Kai kas nors jus įžeidžia arba liepia grįžti ten, iš kur atėjote, apie tai reikia pranešti, kad nebūtų pradėti tolesni baudžiamieji veiksmai.
Kas paskatino jus nuspręsti, kad dabar pats laikas būti dokumentinio filmo objektu?
Tiesą sakant, iš pradžių nenorėjau. Jau buvau pasižadėjęs grįžti į privatesnį gyvenimą – vienu mažiau nagrinėtu visuomenės. Tačiau mano draugas [velionis režisierius] Jamesas [Redfordas] buvo žaviai atkaklus. Turėjome daug ilgų pokalbių dėl sumuštinių mano namuose, kalbėdami apie skausmą, traumas ir atsparumą. Jis jautė, kad dokumentinis filmas apie mane suteiks kitiems vilties. Tuo metu jam jau buvo atliktos dvi [kepenų] persodinimo operacijos ir jis laukėsi kitos, todėl sirgo ir nuolat kentė skausmą. Filmas jam buvo paskutinis, todėl jis tampa dar prasmingesnis.
Vienu filmo momentu užsimenate apie AAPI bendruomenės naštą. Ar jauti tam tikrą atsakomybę, nes apie tai rašai?
Manau, kad žmonės tikisi, kad jausiuosi atsakinga už AAPI problemas, nes daugumoje mano knygų aprašoma imigrantų patirtis. Bet mes esame labai įvairi grupė, turinti skirtingus poreikius, ir aš esu tik vienas balsas. Aš neatstovauju visiems. Visi turime persvarstyti, ko reikia norint sukurti ilgalaikius pokyčius. Vien Facebook įrašo neužtenka.
Kas pirmiausia paskatino jus rašyti?
Niekada neprisimenu laiko, kai nesidomėjau savo gyvenimu ar tuo, kas vyksta aplinkui. Prisimenu, kad būdamas 6 metų mane vadino rasistiniais vardais, tokiais kaip „Chink“ ir „Jap“, ir man kilo klausimų, kas aš toks ir kaip tapau. Žinau savo vertę kaip žmogus ir kaip rašytojas. Niekada netylėsiu, jei jausčiau, kad su manimi elgiasi nuolaidžiai. Būdamas kitoks, galvodamas kitaip ir patyręs traumą bei tragediją, aš klausiau klausimų iš būtinybės suprasti ir nesijaudinti dėl nestabilumo be priežasties. Kvestionuoti viską, ypač glostyti atsakymus, yra rašytojo dalis.
Ar yra kažkas, ko tikitės, kad skaitytojai atims iš jūsų knygų?
Manau, kad, kaip rašytojas, visada yra būdas pakeisti mintis ir širdis, net ir kalbant apie lenktynes. Istorija reikalauja įeiti į įsivaizduojamą kito žmogaus pasaulį skirtingomis aplinkybėmis. O jei gali susitapatinti su kažkieno kova, seka elgesys, tada veiksmas. Nerašysiu vien norėdamas įrodyti, kad galiu pateikti tai, ko nori skaitytojai; [romanas] turi atsirasti ieškant prasmės. Kartais ta prasmė yra paimti dovaną mamos pasakojimus ir grąžinti jas romano pavidalu [kaip su Džiaugsmo sėkmės klubas].
Nuo paskelbimo praėjo daugiau nei 30 metų Džiaugsmo sėkmės klubas, ir dar tiek daug reikia nuveikti. Kaip manote, kas pasikeitė į gerąją pusę?
Kai knyga pirmą kartą pasirodė, maniau, kad ji buvo populiari, nes ją skaitė mamos ir dukros, ir dukros suprato, kad jų motinos nėra nemirtingos – jos turi paslapčių ir neišpasakytų konfliktai. Mokiniai taip pat buvo supažindinti su ja kaip privalomu skaitymu ir jiems patiko. Nesitikėjau, kad tiek daug ne azijiečių susitapatins su istorija; Nebūti kiniečiu ir tapatintis su motina imigrante iš Kinijos yra gražus dalykas. Kiekvieną dieną esu dėkingas už knygos sėkmę, bet negaliu prisiimti nuopelnų, kad griaunu sienas kitiems Azijos Amerikos rašytojams. Vis dėlto džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Vis dėlto prisipažinsiu, kad pagyrimai mane verčia svirduliuoti, o kartais susimąstau, ar numiriau, ir klausau savo panegirikos.
Knyga masinei auditorijai supažindino su daugybe Azijos kultūros sampratų, kurių didžioji dauguma žmonių tikriausiai niekada nežinojo ir nesirūpino. Kaip tai paveikė jus?
Niekada nesitikėjau, kad knyga bus išleista, jau nekalbant apie pateko į perkamiausių knygų sąrašą ar į ją bus žiūrima kaip į novatorišką literatūros kūrinį. Tada tai tiesiog viršijo tai, ką galėjau įsivaizduoti. Mažumos tai jautė Džiaugsmo sėkmės klubas neleido jiems būti pripažintiems, nes užpildė įvairovės kvotą, o tai sukėlė priešiškumą ir pavydą Azijos bendruomenėje. Laimei, pažanga padaryta, bet mums reikia daugiau balsų, ypač filme. Filmas yra tokia didelė populiariosios kultūros dalis – jis gali pakeisti pagrindinę kryptį.
Per pastaruosius metus buvo padaryta didelė pažanga sėkmingai Nomadlandas, Minari, ir Visiems berniukams: Visada ir amžinai. Ar tai verčia jaustis optimistiškai?
Džiugina matyti daugiau jaunų rašytojų ir aktorių – jie patinka auditorijai, kurios mano knygos negali pasiekti. Kuo fantastiški tokie filmai kaip Visiems berniukams trilogija yra ta, kad jie nėra apie tai, kad pagrindinė veikėja [Lara Jean, kurią vaidina Lana Condor] yra azijietė – ji tiesiog yra azijietė. Ji tiesiog mergina, kuri įsimylėjo vaikiną, o vaikinas ją įsimylėjo. Mums to reikia daugiau. Minari sutelktas į šeimą ir demonstravo istoriją, kultūrą ir rasę. turbūt mačiau Pamišę turtingi azijiečiai penkis kartus. Tačiau tai, kad į šiuos filmus žiūrime kaip į didelius pasiekimus, reiškia, kad jų mums beveik nepakanka. Noriu, kad ateitų diena, kai net nesakome, kad Azijos Amerikos filmas yra nominuotas, o tiesiog vadiname tai filmu.
Taigi manote, kad kita karta pakils ir sutiks akimirką?
Aš esu tam tikro amžiaus, mano tėvai taip pat. Mano močiutė buvo sugulovė Antrojo pasaulinio karo metais – tai nėra tiksliai žinoma tūkstantmečiams ar gen Z. Jiems tai yra klišės ir stereotipai, kurių turime atsikratyti. Kita karta turi įmontuotą aktyvumą, kuris imsis įsiveržti. Jie nebus pasyvūs.
Kas dar suteikia vilties ateičiai?
Turiu omenyje, kad ne visi jaučia rasistinius jausmus. Yra daug malonių žmonių, kurie supranta skirtumą tarp teisingo ir neteisingo. Tai suteikia man vilties, kad ir toliau galėsime būti geriau. Kad ir kas nutiktų, visada atminkite, kad niekas negali pasakyti, ko esate vertas.
Jūsų naujausia knyga, Kur prasideda praeitis: rašytojo atsiminimai, taip pat pasakojama apie jūsų gyvenimą ir karjerą, kuri apėmė dainavimą su geriausiai parduodamų autorių grupe, pavadinta „Rock Bottom Remainnders“. Ar kažkas liko jūsų bucket sąraše?
Noriu užbaigti dar vieną romaną, bet ne bet kokį. Noriu parašyti romaną, kuris man būtų reikšmingas šiuo mano gyvenimo laikotarpiu. Atskirai taip pat norėčiau išmokti kurti muziką. Muzika leidžia išreikšti emocijas be žodžių ir atskleidžia visiškai kitą jūsų dalį. Manau, pradėsiu nuo dviejų taktų melodijos, tada sukursiu jos variacijas – tai būtų mano paties himnas. Kalbant apie likusius, kas žino? Rašyti grožinę literatūrą pradėjau tik sulaukęs 33 metų. Tai niekada nevėlu!
Daugiau tokių istorijų rasite 2021 m. birželio mėn Stiliuje, galima rasti spaudos kioskuose, „Amazon“ ir skaitmeninis atsisiuntimas gegužės 21 d.
